- vilgatis
- vilgatìs (plg. l. wilgoć) sf. sing. (3a) Vs, vìlgatis (1) Lp, Vlk, Ūd, Rdm drėgmė: Be vilgatiẽs kas gali augt DrskŽ. Vìlgatis, kai pelėja ir šlapsta sienos Rod. Kad kiek kur vilgatìs, tai ir prisveisia kandų Pv. Rūsyje vìlgatis Prl. Pagav[o] vìlgatis, ir supuvė Pns. Žemė prieg vìlgaties Rtn. Nekūrytose pirkiose yra daug vìlgaties Nmn. Anos (išskalbtos kelnės) da vìlgatį turi Švnč.
Dictionary of the Lithuanian Language.